Sėkmės istorijos

Gana bambėti, kad nesiseka. Gana kaltinti aplinką ir likimą. Svarbiausia patikėti: NIEKADA nevėlu pakeisti kažką savo gyvenime. Užpildykite anketą, jei esate pasiruošę priimtį į savo šeimą beglobį. Nėra vietos? Paaukokite jų gerovei! Neturite lėšų? Skirkite klubui 2 proc. paramą deklaruodami pajamas. Negalite? Tiesiog pasidalinkite informacija.
Tapkite sėkmės istorijų dalimi!

MUKAS:

Buvau maždaug dvejų metų, kai mane, pasiklydusį, surado Kaune, Darbėnų gatvėje. Kadangi buvau labai smulkus, pavadino Muku, na kaip tą nykštuką. Aš realistas – prisipažįstu, nesu tobulas. O tada dar ir murzinas buvau siaubingai, bet Lietuvos samojedų klubo žmogeliukai mane išprausė, iššukavo ir, žinokite, net pats sau patikti pradėjau. Surado man naują šeimą, ną tokią, apie kurią kiekvienas šuo svajoja…

Pradžioje aš truputį pergyvendavau, kad dėl mano netobulumo mane gali palikti, bet visas stresas jau praeity! Dabar linksmai sau leidžiu laiką ir džiaugiuosi kiekviena diena.

MOLI:

Mane rado klaidžiojančią Vandžiogalos plente. Nenorėdami palikti manęs tiesiog gatvėje, radusieji nugabeno mane į prieglaudą. Gerai padarė, nes judri gatvė vienišam šuniui pavojingesnė už rusišką ruletę. Bet… prieglaudoje liūdna… Lietuvos samojedų klubo šaunuoliai mane pasiėmė iš „Nuaro“. Nežinau, kokio esu amžiaus, gimtadienių neskaičiavau, „iš akies“ galima spėti, kad kokių 4-erių metelių. Pavadino mane Madam, mat buvau truputį apkūnoka. Pagyrė, kad esu meili, draugiška, ir pradėjo naujų namų paieškas.

IR RADO! Rado man pačius geriausius namus! Naujoji mama, Marija, pavadino mane Moli ir padėjo susigrąžinti nepriekaištingą figūrą. Su kilogramais numečiau ir metus, dabar jaučiuosi kaip paauglė.

ROJUS:

Esu Rojus, tikras Užupio herojus. Ne kartą klaidžiojau po savo rajoną kirpyklos ieškodamas. Tiesa, jos taip ir neradau, bet man man pasisekė – tos nelemtos kirpyklos beieškodamas įsigijau labai puikių bičiulių iš Lietuvos samojedų klubo. Užrodė man šaunų grožio saloną! Dabar ten užsuksiu gerokai dažniau grožio procedūromis pasimėgauti. Tai va, jei kam psichologo, trenerio, kirpėjo, gydytojo, gardaus kąsnio ar šiaip bičiulio pasivaikščiojimui prireiks –  kreipkitės į klubo chebrą drąsiai: patars, paguos ir dar nuolaidą „suvairuos“!

LARIS:

O viskas buvo taip: išėjau eilinį kartą grybauti – baravykų metas gi! Ir nutiko tai, kas dažnai senjorams nutinka: praradau orientaciją… Na, ko norėt? Devinti metai jau eina… Taip, visai to nenorėdamas, atsidūriau „Nuare“. Pasisekė, nes pabuvau ten labai trumpai. Tiesa, „pasisekė“, taip sakant, sąlyginai. Iš „Nuaro“ patekau įLietuvos samojedų klubo narių globą, o tie nusprendė mane išmaudyt. Aš priešinaus, garbės žodis! Šaukiau: „Žmonės, ką darot?! Nereikia man tų manikiūrų, pedikiūrų, ševeliūrų!”. Nesiklausė… Dvi dienas mane čiustė, pucino, šukavo. Kieme snigo mano žilais pūkais… Išsigandau, kad šeima nepažins. Sakys: „oi, NE, šito mes nesam matę, nepažįstam, vežkitės atgal“… Bet pažino, jiems netgi patiko! Apsižiūrėjau, kad tikrai visai gerai atrodau. O aš… pažvalėjau, prsipažinsiu. Į šokius užsimaniau. Jaunystė grįžo. Šeimininkai nudžiugo, žadėjo, kad ūpo neprarasčiau, išpucinti mane dažniau.

GRANTAS:

Kai kurie žmonės sako, kad permainos – į gerą…. Bet man vos treji, o jau teko namus keisti TRIS kartus. Pastarąjį apgyvendino mane prie būdos. Liūdna, nors stauk. Tai aš ir staugiau. Pamiršau bestaugdamas kaip pridera bendraut. O kadangi vien tik staugiau, pamiršęs mandagumą ir etiketa, tai ir ėdžiau kaip stuobrys, taip pat ir maudžiaus. Na tiksliau – nesimaudžiau. Nes na kam kaimo šuniui nuo būdos būt gražiam?

Dėkui visoms šunų gerosioms dvasioms už kaimyną, kuris įžiurėjo dar likusius mandagaus ir išprususio šuns lašus manyje ir susisiekė su Lietuvos samojedų klubu. Taip visiems geriau: ir man, ir būdai, ir kaimui.

Ilgai kraipė galvas į mane žiūrėdami, o aš į juos – kaip ožys į naujus vartus. Ir tada jie padarė TAI. Po TO iš manęs ne kažkas ir beliko…. Bent jau tą kaimo stuobrį tikrai išplovė ir iššukavo. Tapęs padoriu piliečiu netrukau susirast naujus namus. Juk sako: trečias kartas – nemeluoja, o ketvirtas – GARANTUOJA!

BARNIS:

Aš Barnis. Barnis Griovėjas. mano hobi – graužti ir naikinti. Kol kas esu dar jaunas, vos vienerių, todėl kitų hobi neturiu. Manau ateityje man patiks dūkti, siausti, begioti kaip be galvos. Kadangi šeimai labiau patiko megzti ir siuvinėti, teko skirtis. Laimei, daug žmonių tokie pat nutrūktgalviai kaip ir aš, todėl  Lietuvos samojedų klubo dėka greitai radau naują partnerę.

Dabar gludinam kampus ir derinam ką čia kartu nugriovus, kam čia stogą nunešus. O po to juokiames, juokiames, juokiames… Va taip va, kai kam ir be stogo ir be sofos gerai gyvenasi.

VAISĖ:

P.S. šešerių metų samojedų veislės kalytė Vaisė išvaduota iš daugintojų po dvejų metų klubo savanorės Renatos ir kitų Lietuvos samojedų klubo narių pastangų dėka pradeda prisileisti žmones ir mokosi jais pasitikėti.

AIKO:

Ar esate girdėję posakį “šuo ir kariamas pripranta”? Tai žinokit, jį sugalvojo katės. Dvejus metus pratinausi – tikrai neįmanoma prie to priprast! Galima tik atprast. Atprast vaikščiot, atprast praustis, šukuotis ir bendraut. Bet meilė daro stebuklus. Visi mano įgudžiai grįžo laiko ir didelių pastangų dėka. Ir ne tik grįžo – dar ir “chebros” atsivedė. Išmokau pozavimo meno ir tapau pavyzdingu sofos šildytoju.

Už reabilitaciją ir naujus namus esu dėkingas Lietuvos samojedų klubo nariams, kurie atkakliai įtikinėjo buvusią mano šeimą, kad mano vieta – ant podiumo, o ne ant būdos.

Visos šios istorijos – IŠGALVOTOS, tačiau paremtos realiais faktais. Mes linkę su šypsena žiūrėti į viską, kas baigiasi GERAI.